RITA LAMSARGYTĖ MOCKĖ – ĮKŪRĖJA

15435920_1289342571107528_1138643390_n
Dalyvavimas savanoriškose akcijose vieniems teikia pasitenkinimą – prasmingi darbai, už kuriuos negaunama atlygio, padidina žmogaus savivertę. Kiti nemato prasmės užsiimti savanoriška veikla, nes netiki, kad galima pakeisti pasaulį. Mano nuomonė, kad padėjus nors vienam likimo nuskriaustam, pasaulis tampa gražesnis!

LAURA DIDJURGYTĖ

15423631_1289431574431961_893913343_nSavanoriauti – tai, kai atiduodi savo laiką ir pastangas su tikslu, kad padėsi ir gal kažkieno likimas nuo to pasikeis. Kai nusprendžiau padėti vaikučiams, tai buvo vienas is geriausių mano sprendimų gyvenime, aš tai darau, nes noriu padėti toms šeimoms, kurioms reikia paramos ir pagalbos, ir kad jų veiduose atsirastų šypsenos, ir, kad jie zinotų, kad jie ne vieni, o turi armiją žmonių, kurie jiems padės ir palaikys.

DIANA MAURICAITĖ

Sako 483927_570763419608875_2074776030_nsvetimo skausmo nebūna, sako didžiausia netektis yra vaiko išėjimas pirma tėvų. Savo vaikų dar neturiu, bet svetimą skausmą jaučiu lyg savą. Pakanka pažiūrėti sergančių vaikų nuotraukas ir jau akys pilnos ašarų. Nežinau ar išdrįsčiau įeiti į palatą, kurioje guli sunkiai sergantys vaikai, belieka tik įsivaizduoti ką tada jaučia tėvai, artimieji, klasės draugai ir net gydytojai. Bet savo pareigą jiems padėti jaučiu. Nepasakyčiau, kad mano indėlis didžiulis, bet sudėjus visų geraširdžių darbus, o jų tikrai nestinga, jis tikrai turėtų jaustis. Malonu bent šiek tiek prisidėti prie Airijos lietuviams rūpi veiklos, malonu bendrauti su šiuo klausimu turinčiais tą pačia nuomonę žmonėmis, malonu surasti naujų pažįstamų ir tęsti pradėtus darbus, malonu daryti gerą.

SAULĖ

11165951_876144619093994_1708716162_n

Gyvenime būna daug pakilimų ir daug nuosmukių, daug atradimų ir daug netekčių. Kai netekau labai artimų ir brangių man žmonių, galvojau, kad ta sielvarta mane tiesiog sunaikins, nuleidau rankas ir plaukiau pasroviui…Vieną gražią saulėtą dieną, skaičiau straipsnį apie vaikus, kurie serga vėžiu, apie tai kaip jų artimieji kartu su jais kovoja su šia liga ir tikisi, kad jų vaikai pasveiks. Bet yra vaikučių, kurie neįveikia šios ligos…Žinau ką jaučia jų artimieji…Didžiulę netektį, tuštumą..Padedant vaikams, sergantiems vežiu, noriu kad kuo mažiau būtų netekčių ir ašarų. Vaikai tokie mažyčiai žmogeliukai, bet turi tokią didžiulę valią ir norą pasveikti ir aš noriu padėti, aš galiu pagelbėti, aš galiu prisidėti prie jų didžiulių norų. Vaikų stiprybė ir noras gyventi – tai mane įkvėpė, jų dėka įsiliepsnojo švieselė manyje, kurią saugau, kad neužgestų.